tūpauti

tū́pauti, -auja, -avo intr. K, BŽ436, RŽ, NdŽ, DŽ¹, KŽ 1. K, Mrj tūpčioti, tupinėti, sėdinėti: Tūpauti po vandenį, t. y. atsitupia ir atsitiesia J. ^ Kunigas renka dūsaudamas, o velnias neša tūpaudamas LTR(Vrn). Tėvas rinko dūsaudamas, vaikas leido tū́paudamas Lp. 2. Sut, N, Kos57, NdŽ nusilenkinėti: Linkteriu galvą, tūpauju SD91. Tūpaudami po jo akim juokės ižg jo SPII166. 3. DŽ¹ iš lėto dirbti. 4. prk. stengtis įtikti, labai rūpintis, šokinėti: Kas tik neateis, tai vis tu žmogus apie jį tūpauk Nč. Antukas ot tū́pauja [prie mokytojos] – musi nori, kad knygas darmai duotų Grv. \ tūpauti; pasitūpauti